Anykščių turizmo žemėlapis
Lajų takas - 2015 m. rugpjūčio 7 d. atidarytas unikalus takas, skirtas pasivaikščioti medžių viršūnėmis. Takas medžių lajomis vingiuoja 300 metrų, tako pabaigoje yra 35 metrų bokštas, nuo kurio galite apžiūrėti Anykščių šilelį.
Anykščių rajonas įsikūręs šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje. Nuo Vilniaus ir Kauno Anykščiai nutolę vos 100 km. Dabartinių Anykščių vietoje jau nuo seno buvusi gyvenvietė, nes ši vieta buvo labai patogi ne tik gyventi, bet ir prekiauti. Šventąja, o po to Nerimi ir Nemunu prekės galėjo būti gabenamos į vakarinius šalies rajonus ir pajūrį.
Archeologiniai radiniai liudija, kad jau X–XIII a. per Anykščių apylinkes keliavę pirkliai turėjo ryšių su Rusijos miestais. Anykščių vietovardis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1440 metų liepos 22 d. Kazimiero laiške Eišiškių vietininkui ponui Montautui, kuriuo Anykščių dvarą pavedama valdyti maršalkai Radvilai Astikaičiui. Nors miestu Anykščiai pirmą kartą pavadinti 1514 metais Žygimanto Senojo rašte, to meto rašytiniai šaltiniai byloja, jog Anykščiai dar nesinaudojo Magdeburgo teise, vadinasi, dar neturėjo miesto statuso. Tokia teise miestas apdovanotas tik XVIII a. pab., tačiau netrukus įsigalėjusi carinės Rusijos priespauda šios teisės nepripažino.
Spartų miesto augimą tuo laikotarpiu atskleidžia ir 1792 metais Anykščiams suteikta Magdeburgo teisė. Anykščiai įgijo teisę statytis rotušę, suteiktas herbas, vaizduojantis trijų arkų tiltą virš Šventosios upės su šventojo Jono Nepamuko statula. 1853 metais pirmą kartą sudarytas Anykščių miesto planas. Tankiausiai gyvenama buvo prie aikštės ir pagrindinės gatvės, ten pastebėtini maži tarpai tarp pastatų, sklypai siauri ir maži, namai stovėjo galu į gatvę. Miesto pakraščiuose apstatymas daug retesnis, sklypai didesni. Centrinės miesto dalies pastatų tankumas rodo, jog čia gyveno daug prekyba ir amatais besivertusių gyventojų.
XX amžiaus pradžioje Anykščiai buvo vienas didžiausių Utenos apskrities miestelių.
Lietuvių kultūros istorijoje paliko pėdsaką apie 70 rašytojų ir literatų, menininkų ir mokslininkų, tęsiančių garsiųjų anykštėnų plejadą, kurių atminimas saugomas vietos muziejuose. Dvasinės krašto kultūros ištakos dažniausiai siejamos su anykštėnų saugomu ir branginamu garsiausiu Lietuvos ūkiniu pastatu – XIX a. pr. statyta klėtele. Joje 1858 – 59 m. poetas, būsimasis vyskupas A.Baranauskas sukūrė tėviškę išgarsinusią poemą „Anykščių šilelis“.
Nuostabiame Niūronių sodžiaus gamtos kampelyje nuo 1978 m. veikia Arklio muziejus – vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Jame eksponuojama viskas, kas susiję su žirginiu sportu, darbiniais arkliais ir senovinėmis žemdirbystės tradicijomis.
Išsaugotas vienintelis Lietuvoje unikalus technikos paminklas, žmonių meiliai vadinamas ,,siauruku“, tarnauja turistų pramogoms ir geležinkelio istorijos pažinimui. Siaurasis geležinkelis Anykščius pasiekė praėjusio šimtmečio pabaigoje, caro valdžios nutiestas siaurasis geležinkelis Pastovys – Švenčionėliai – Utena – Panevėžys tarnavo medienos gabenimui iš masiškai kertamų miškų ir keleivių vežimui. Dar ir pokario laikais, kai nekursavo autobusai, tai buvo pagrindinė susisiekimo priemonė. šiandien jau tik ruože Panevėžys – Anykščiai – Rubikiai dar nerūdija siaurojo geležinkelio bėgiai. Tai egzotiška kelionė šeimoms, visiems pavargusiems nuo miesto triukšmo.